Jei prieš dešimt metų tokio pačio susitikimo metu kas nors būtų ištaręs žodį „baltasis“, žmonės būtų išdaužę baldus. Šiandien, „Respublikos čiabuvių“ bei Hourios1 dėka, mes galime ramiai sakyti „baltieji“.
Eric Hazan2
Deja, kol kas negalime sakyti, kad šis radikaliai kairei priskiriamas leidėjas, neseniai išleidęs aiškiai antisemitinį Hourios Bouteldja pamfletą „Baltieji, žydai ir mes“ – tekstą, kuris neišprovokavo savo bjaurumui tinkamos reakcijos – klysta. Rasializavimo ideologijos kategorijos ir žodynas, kuris neseniai buvo imtas taikyti nuo radikalios kairės iki libertarų besidriekiančiose politinėse organizacijose bei rateliuose, pamažu tampa norma ir iš lėto įtvirtina savo hegemoniją. Šis žodynas įsitvirtino tarsi klasta, be jokios diskusijos ar argumentacijos. Be to, daugybė jį taikančių žmonių nesugeba politiškai paaiškinti savo absurdiškų pozicijų, neskaitant pasikartojančių tautologijų ir pagrindo neturinčių banalybių. Semantinis pokrypis didžiaja dalim jau yra įvykęs: tokios sąvokos kaip „rasė“, „baltieji“, „nebaltieji“, „rasizuotieji“, „rasializacija“, „dekolinijinis“3 per naktį imtos laikyti taikytinomis ir netgi būtinomis analitinėmis kategorijomis, ir netgi skatinamomis kaip emancipacijos perspektyvos įrankiai. Tokios perspektyvos požiūriu mes tai laikome katastrofai prilygstančiu žingsniu atgal.
Šiuo metu, kai visa apimanti krizė skatina didžiausią sumaištį, kai klesti visos įmanomos kontrarevoliucinės srovės – nuo grąsinančių ar net žudikiškų raudonai rudamarškinių, nuo rasistų prekeivių kaip Soralis ar Dieudonné, iki visų politinio islamo variacijų – kai kurie neranda nieko geriau kai atkapstyti rasių teoriją atgaminant kultūrines, socialines ir religines kategorijas, tiesiogiai pratęsiant etnodiferencialistinę naujosios dešinės4 programą. Atsigręžimas priėjo tokį tašką, kad paprasčiausias klausimas apie rasialistinės ideologijos pagrįstumą tapo nebeįmanomu tiek viešuose susitikimuose, tiek aktyvistų rateliams priklausančiuose internetiniuose puslapiuose, kurie šiuo klausimu užsiima tikrų tikriausia cenzūra. Visa tai klesti ir laikosi pasitelkiant šantažą kaltės jausmų, kurį taip mėgsta naudoti šios ideologijos atstovai. Ironiška, tačiau šiandien atsisakyti tokių sąvokų kaip „rasė“ arba „islamofobija“ priveda prie gėdingų kaltinimų rasizmu, užkertančių kelią bet kokiai diskusijai, kritikai ir atsisakymui. Kai kurie anarchistai nusprendė uždrausti šūkį „nei dievo, nei pono“ besigindami „islamofobijos“, o kai kurie marksistai mano, kad idant parodyti savo antirasizmą, prie klasės būtina pridėti „rasę“. Tokiu būdu sąvoka „rasė“, kuri iki visai neseniai priklausė išskirtinai radikalios dešinės žodynui, imama vartoti kur tik negaila. Tapatybių, kultūrinio arba religinio komunautarizmo skatinimas niekada neatnešė nieko kito kaip socialinės rimties palaikymo.
Skirtumai šiais klausimais privalo būti išaiškinti ir gerai apgalvoti. Dabartinėmis sąlygomis rasializmas tegali privesti prie visų karo prieš visus. Šis politinis puolimas turi rimtų pasekmių visiems, o iš revoliucinio požiūrio taško, tai yra neišvengiamas trūkis. Kur mes būsime po keleto metų, jei ji paims viršų? Anksčiau ar vėliau visiems reikės apsispręsti kurioje pusėje esame, ir kuo greičiau, tuo geriau.
2016-ųjų vasara
Asamblėja, sudaryta iš maišytų perspektyvų revoliucionierių ir nemaišyta klasiniu požiūriu
tuttovabene[a]riseup.net
1 Houria Boutelja yra „Respublikos čiabūvių partijos“ atstovė, antisemitinio pamfleto „Baltieji, žydai ir mes“ autorė, pasisakanti prieš maišytas santuokas, neigianti homofobijos egzistavimą „varginguose kvartaluose“, besiskelbianti esą prieš „valstybės filosemitizmą“ – tariamą respublikinę ideologiją, privilegijuojančią žydus prieš kitas bendruomenes.
2 Eric Hazan yra leidyklos La Fabrique sąvininkas, pagarsėjęs pasisakymais už sąjungą su policija socialinio judėjimo metu. Artimas tiek „Nematomam komitetui“, kuris išgarsino jo leidyklą savo „Artėjančiu sukilimu“, tiek Bouteljai ir rasialistams, šiuo metu jis yra vienas pagrindinių šios ideologijos variklių.
3 Iki visai neseniai, sąvokos „rasė“ vartojimas Prancūzijoje buvo išskirtinai radikalios dešinės užsiėmimas. Tam, kad kiek atsiribotų nuo tokios fundamentaliai rasistinės kategorijos, kai kurie kairės atstovai ėmė vartoti tokias sąvokas kaip „rasizuotasis“ arba „rasializacija“, idant pabrėžti socialinį „rasės“ priskirtinumą ir atsiriboti nuo biologinių jos charakteristikų. Tai nekeičia fakto, jog šios sąvokos yra vartojamos lygiai taip pat kaip ir aiškesni jų atitikmenys fašistų rateliuose.
4 Naujoji dešinė“ yra dešiniosios minties mokykla, priskiriama Alain de Benoist bei GRECE tyrimų grupei. Pagrindinė šios dešinės savybė yra etnodiferencialistinis mąstymas, didžiaja dalimi atsisakantis biologinio rasizmo, tačiau pabrėžiantis socialiai įtvirtintus, kultūrinius skirtumus tarp etninių grupių. Šiuo metu Naujosios dešinės diskursas taikomas beveik visų politinį svorį turinčių radikalios dešinės partijų Europoje – nuo Nacionalinio fronto Prancūzijoje iki Laisvės partijos Austrijoje.